Kai taip stipriai lyja lietus ir gera jaukiai sėdėti namuose, turiu laiko rašymui. Šiuo metu kaip tik esu tylos retryte – viena miškuose. Na nevisai viena, su Margiu ir Toro. Čia mano šunys, kurie vis įlenda į video, kai filmuoju ar įeina į kadrą, kai esu fotografuojama.
Pats geriausias poilsis būti Labanoro miškuose prie ežerų ir beveik nesutikti žmonių. Galiu visiškai persikrauti ir atstatyti savo jėgas. Tyloje ateina daug atsakymų, įkvėpimas kurti ir mokytis.
Važiuoju čia kas vasarą jau trisdešimt metų nuo 1991-ųjų, kai man buvo vienuolika metų. Tuomet dar nebuvo taip populiaru turėti sodybą miške ar prie ežero. Šią vietą atrado mano tėtis ir kiekvieną vasarą leisdavome čia. Jūra taip ir liko man nesuprasta ir tolima.
Dažniausiai sapnuoju miškus ir ežerus. Tai patys geriausi sapnai. Jei būčiau paukštis, tai pirmiausia skrisčiau virš miškų ir paslaptingų beveik neprieinamų ežerų ežerėlių, kurių čia pilna.
Čia patyriau vieną pirmųjų savo mistinių potyrių, kurį aprašiau el.knygoje
„4 Ne”, kurią galima nemokamai atsisiųsti šioje svetainėje. Vaikystėje turėjau tris labai stiprius ir aiškius potyrius, kurių niekada nesureikšminau ir gyvenau taip, tarsi nieko nebūtų nutikę. Vienas iš jų nutiko kaip tik Labanoro miškuose.
Dabar praėjus trisdešimčiai metų labai aiškiai suprantu, kas nutiko. Pastaruoju metu gavau labai daug stiprios informacijos iš įvairių šaltinių, kas atidarė visiškai naujus išmatavimus ir labai stipriai praplėtė sąmonę.
Tai žinios apie jogus turinčius nežemiškų galių, įvairias jogos tradicijas ir dvasinius kelius, neįtikėtinas šventųjų istorijas, agorius, tantrinę tradiciją, dievybes, įvairius nutikimus Himalajuose. Taip pat įvairios asmeninės patirtys atliekant dvasines praktikas, įskaitant mokytojo Sri M. sutikimą ir kriją jogos iniciaciją. Na ir dar kundalini jogos iniciacija ir didelė didelė ruda gyvatė prie pat mano kojų netoli Gangos ant uolienos prieš pat kundalini kursą...
Atostogaujant ši istorija iš naujo iškilo mano atmintyje ir patirtyje. Viską, kas nutiko matau labai aiškiai tarsi dabar tai vyktų. Kai augau nebuvo jokių kompiuterių ir interneto, eidavau basa į mišką ir tai buvo savaime suprantama. Vaikystėje buvo miškas, ežerai, naujai atrasti miško keliai ir įdomios vietos. Dabar važinėju savo senutėle žema toyota, kurią juokais vadinu toyota džipu miško keliukais ir navigacijos pagalba randu dar daugiau naujų vietų ir ežerų.
Niekada neatsibosta. Paslaptingas miškas ir ežerai visada buvo mano stichija.
Kaip supratote, šitą vietą, kurioje esu, ištyriau pakankamai gerai per trisdešimt metų. Bet kai man buvo 11 – 12 metų pasiklydau prie pat namų. Išsikišusį žemės gauburį palaikiau šernu, išsigandau ir nutariau nusileisti kalnu ant kurio buvau užlipusi pro kitą pusę. Namai buvo priešais. Medžioklinis šuo - laika vardu Rikis su kuriuo buvau, nukūrė namo.
Viskas buvo taip kvaila, nes tas šuo menkiausią žvėrį pajausdavo ir to mano atseit pamatyto šerno jis neužuodė.
Nusileidau tiesiai į pelkę. Įsmukau viena koja iki pat klubų, išsitraukiau šlapią koją ir stengiausi daugiau neįsmukti į pelkę. Pasimečiau, išsigandau ir niekaip negalėjau rasti kelio namo. Didžiausias džiaugsmas buvo atrasti vos vos išvažinėtą keliuką, kurio dėka išėjau į didesnį miško kelią. Visą tą laiką balsu šaukiausi Dievo, Jėzaus, Marijos... Prašiau gelbėti mane.
Tai užtruko apie tris geras valandas, nes prieš išeidama į mišką pasiklausiau mamos ir močiutės, ravinčios darželį prie kryžiaus, kiek valandų.
Saulė pamažu leidosi, o aš vis dar vaikščiojau. Mačiau prie kelio vienišą kryžių ir kapą, buvo nejauku. Tose vietose žuvo nemažai partizanų. Kai kurios vietos šiame miške nėra jaukios net ir dabar. Sukūriau savo išėjimo iš miško strategiją: eidavau keliu tol, kol jis pradėdavo šakotis, tuomet paeidavau atskirai kiekviena atšaka. Tikslas buvo prieiti kokią nors gyvenvietę.
Tada jau buvau apsiraminusi ir tiesiog laikiausi savo sukurtos strategijos, ėjau į priekį, neleidau sau sustoti visą tą laiką. Atsimenu, kai pamačiau pievą, didelę pievą palei mišką visą nutviekstą besileidžiančios saulės. Pieva buvo tokia graži ir geltona, jauki ir šilta.
Žiūrėjau į ją ir galvojau, kad dar paeisiu į priekį keliu ir jei ten nieko nerasiu, grįšiu atgal į tą pievą ir ją patyrinėsiu. Pieva buvo prieš miško masyvą man po kaire, praėjau ją ir eidama toliau mišku labai greitai išėjau tiesiai prie savo sodybos. Ėjimas miško keliu nuo pievos iki sodybos truko labai trumpai.
Svarbiausia šiame nutikime yra tai, kad jokios pievos ten nėra, ten vien tik miškas. Aš dabar rašydama matau tą pievą prieš savo akis. Grįžusi namo radau sunerimusius artimuosius, mobiliųjų tais laikais nebuvo, jie jau ruošėsi kreiptis pagalbos kaime dėl mano dingimo. Pagal vietas, kuriose buvau nuklydus, nuo namų nukeliavau apie penkis kilometrus.
Niekam nepasakojau, ką mačiau ir gyvenau taip, tarsi to nebūtų nutikę. Bet šie mano gyvenimo metai atvėrė daug naujų durų į mistinį, kitokį pasaulį ir ši istorija iškilo visiškai naujame suvokime. Perskaičiau ir išklausiau daug istorijų apie jogų gyvenimą. Atsirado aiškus suvokimas, kad buvau perkelta laike ir erdvėje.
Tai nieko naujo ir stebuklingo, jogai žinantys gamtos dėsnius dar ne tokius dalykus sugeba. Kažkokiu būdu mano kelias namo buvo sutrumpintas. Man tai aišku kaip du kart du. Tik pagrindinis klausimas išlieka – kur ta pieva, kurią mačiau? Kiek važinėjau, kiek vaikščiojau, aš jos neradau daugiau niekada...
Bet dabar tiksliai žinau, kad aukštesnės jėgos globojo mažą pasiklydusį, išsigandusį ir verkiantį vaiką ir jam padėjo rasti namus, o tėvams išlikti gana ramiems. Dievo šaukimas šioje situacijoje suvaidino lemiamą vaidmenį.
Dabar asmenine patirtimi galiu paliudyti, kad šiame gyvenime pradedame nuo tos vietos, kur baigėme praeitame. Mus traukia konkretūs dalykai, kurių negalime paaiškinti. Labai daug įvairių užuominų į tai atsiranda jau vaikystėje. Mes visada grįžtame į tą pačią vietą, nebūtinai fizinę, bet į tą pačią būseną ir išgyventus potyrius. Konkrečios dvasinės praktikos atliekamos kasdien, iniciacijos į dvasines praktikas atveria dar daugiau senų ir naujų pojūčių bei atidaro naujas duris eiti į priekį. Tai būtina, kad niekada daugiau nepasiklystume.
Nuo to laiko nė karto daugiau nepasiklydau miške. Šis miškas išliko mano paslaptingu mišku ir labai didele gyvenimo dalimi.
Na o praėjus metams laiko po šio straipsnio toks įvykis (perkėlimas laike ir erdvėje) pasikartojo vairuojant... Po to sėdėjau gerą pusvalandį nagrinėdama žemėlapius, kaip tai galėjo nutikti. Kai tik protą atjungiu, viską matau aiškiai, tik negaliu suprasti. Kai bandau pagrįsti, atsitrenkiu į sieną. Tas, kas nepaaiškinama protu, dažniausiai ir yra TAI...
