Apie vidinę tylą. Apie tai, kuo labiausiai noriu su Jumis pasidalinti.
Vidinė tyla yra būsena be minčių. Jums tereikia grįžti į ją ir būti joje, tai yra Jūsų duotybė. Jos nereikia sukurti, ji jau yra. Iš pradžių grįšit, vėliau įprasit tiesiog būti joje, tai durys pas Dievą.
Vėlyvą 2016 m. pavasarį iš Kauno važiavau į Vilnių. Eilinį kartą buvau įsmukusi į neigiamą emocijų ir minčių duobę. Vairuodama klausiausi vienos iš Artur Sita paskaitų, kažkurioje paskaitos vietoje mano vidus surezonavo su girdima informacija, ryžtingai sau pasakiau: „STOP!“.
Mano esamai situacijai reikėjo sprendimo, todėl aiškiai suvokiau, kad DABAR yra du keliai: pirmas – išprotėti nuo savo slegiančių minčių ir jausmų, antras: paklausyti A.Sitos ir tiesiog būti dabarties akimirkoje.
Pasirinkau antrą kelią, pradėjau ramiai stebėti, kas vyksta mano viduje ir ten būti. Supratau, kad tam, jog ištrūkčiau iš šio užburto rato, yra vienintelis vaistas pavadinimu „ESU“. Tą akimirką nebuvo jokio stebuklo.
Viskas kryptingai ir nuosekliai vyko nuo pat mano atėjimo į šią žemę. Bet TOS akimirkos suvokimas tapo naujais vartais į savo vidinę tylą ir labiau pilnavertišką gyvenimą. Prieš tai nutinkant, daugiau nei metus laiko kasdien kartojau mantrą.
Atrodė, kad tai stipriausias ir geriausias sielos vaistas iš visų kažkada vartotų. Kurį laiką tai gelbėjo, bet nenoromis teko prisipažinti, kad eilinį kartą likau su savo senomis vidinėmis bėdomis.
Tuo metu labiausiai už viską norėjau nieko nedaryti ir tiesiog pabūti savyje, neatsiribojant nuo gyvenimo.
Nuo vaikystės domėjausi ezoterika, perskaičiau daug saviugdos knygų, klausiau įvairių paskaitų, dalyvavau mokymuose, aplankiau daug būrėjų ir astrologų.
Niekaip nesupratau, kodėl vis dar jaučiu didelį nepasitenkinimą savimi, savo gyvenimu ir viskas vyksta atvirkščiai nei rašoma knygose ar diegiama mokymuose, o aš taip stengdavausi...
Tam tikrą laiką knygose ar paskaitose nurodytos praktikos veikdavo ir duodavo rezultatų, bet ilgainiui pakylėta būsena išblėsdavo. Kaip tyčia tos žinios visiškai neveikdavo asmeniniuose meilės santykiuose. Toje gyvenimo srityje buvo visiška katastrofa arba visiškas štilis.
Veidu krisdavau į purvą, kankindavausi, keldavausi ir vėl pradėdavau viską nuo pradžių kokį tūkstantį kartų. Galvoje sukurtas santykių modelis niekada nesutapdavo su kito žmogaus santykių modeliu.
Šalia manęs esantiems vyrams net nereikėjo jokių ilgalaikių santykių, o apie santuoką išvis nebuvo kalbos. Prie suskilusios santykių geldos sėdėjau taip ilgai, kad net sugebėjau išmokti atrasti savo vidinę pilnatvę ir būti šioje palaimingoje būsenoje visiškai viena, bet ne vieniša.
Neužilgo atradau vidinę tylą ir atsirado antroji pusė... Supratau, kad gyvenimas ir toliau tęsiasi per mane. Labiausiai džiugina tai, kad nesu tiek priklausoma nuo emocinių pakilimų ir nuosmukių, tarsi iš šalies stebiu, kas vyksta ir nesistengiu įvykiams užbėgti už akių.
Einu su tėkme. Yra laikas poilsiui, yra laikas darbui..., yra laikas džiaugsmui..., yra laikas rimčiai... Gyvenimo ciklai keičiasi, kartojasi, pereina į kitą lygmenį, bet aš visada išlieku savimi, ESU be pastangų.
Ką konkrečiai aš padariau, kad tai įvyktų? Ogi nieko! Tik nutariau reguliariai grąžinti save į dabarties pojūtį ir laikytis šios nuostatos, kad ir kas aplink vyktų. Eilinį kartą užplūdus spazmuojančioms ir griaunančioms emocijoms, chaotiškam minčių srautui galvoje, tiesiog būdavau savyje ir stebėdavau, kas vyksta.
Taip darydavau daug kartų per dieną. Rytinės jogos ir mantros dėka buvau įpratusi anksti keltis, todėl rytais tiesiu stuburu ramiai sėdėdavau ant meditacinio suoliuko. Man buvo gera, kai nurimdavo protas ir jausmai, neuždavinėdavau jokių klausimų, negalvodavau apie savo norus, nesvajodavau.
Pamažu aptikau vidinę ramybę, vis dažniau norėjosi pabūti savyje, tai buvo gilus vidinis vedimas, kurio paklausiau. Išmokau tiesiog būti ir gyventi, taip paprastai ir tiek. Supratau, kad nieko nereikia ieškoti, keisti ar siekti, bent jau dabar.
Visos žinios ir patirtys, kurias įgijau per savo gyvenimą tapo viena visuma. Natūraliai pradėjo atkristi tai, kas nereikalinga. Tuo pačiu metu tvirtai laikiausi tam tikrų nuostatų ir buvau laisva nuo jų. Pajaučiau darnią visumą, kuri pirmiausia kilo iš mano vidaus.
Dingo tas beprotiškas neapykantos jausmas sau, jis pats pasitraukė, nieko specialiai dėl to nedariau. Nesitikėjau ir nelaukiau jokių stebuklų, bet pradėjau juos pastebėti kasdieniuose mažuose dalykuose.
Nuoširdžiau pradėjau daryti tai, ką tuo metu turėjau padaryti, pradedant pačiais nešvariausiais buities darbais ir baigiant tuo, kas labiausiai teikia malonumą.
Kiek vėliau atėjo suvokimas, kad reikia tiesiog būti ir gyventi, nustoti dairytis į kitus ar laukti patvirtinimo iš aplinkos, kad esu teisingame kelyje, nes ir taip jau ESU.
Iš pradžių ši patirtis prilygsta vaikščiojimui peilio ašmenimis, atrodo bet kada gali nuslysti ir susižeisti, bet ilgainiui tai tampa natūralia būsena ir apie pavojus net nesusimąstai.
Tai yra drąsa būti ir gyventi, atvirumas sau ir kitiems, vidinis natūralumas ir iš to kylanti darna visumoje. To pasekoje jaučiu, kad gyvenu ir turiu kuo pasidalinti su Jumis.
Gautos įžvalgos nėra mano nuopelnas, jos ateina savaime ir nėra mano nuosavybė.
Vidinė tyla ir ramybė pati savaime nėra tikslas. Tai nėra poreikis atsiriboti, atitolti, tapti abejingu ar atsainiu. Tai ne praktika. Tai savistaba ir buvimas bet kokioje gyvenimo situacijoje. Tai nėra noras patirti stiprius dvasinius išgyvenimas ar regėjimus.
Tai nėra dvasinės klejonės ar fanatikavimas, siekis kitiems primesti savo dvasingumą. Tai nėra būdas realizuoti savo troškimus, įgyvendinti svajones, nes jos ir taip pildosi. Tai nėra poreikis žūt būt gauti atsakymus į visus gyvenimo klausimus, jie patys ateina.
Tai nėra poreikis paleisti ar atsikratyti neigiamų jausmų ar patirčių, nes jos ir taip gyvena mūsų atmintyje. Jei galvojate, kad nuo kažko išsilaisvinote, tai geriausiai galima patikrinti gyvai „auką“ suvedus su „budeliu“.
Jei skaitėte Eckhart Tolle knygą „Šios akimirkos jėga“, turėtumėte atsiminti vieną frazę: „jei galvojate, kad nušvitote, aplankykite savo tėvus“.
Buvimas dabarties akimirkoje nėra pabėgimas nuo realybės ar kažkokia pakylėta būsena, tai labiau darnos buvimas visumoje. Tačiau tai yra mažytis Jūsų stebuklas, kurį galite atrasti tik Jūs patys. Kai neturėsite klausimų, atsakymai ateis neprašyti.
Kai neturėsite lūkesčių ir reikalavimų, gims aiškus ir tikslus vedimas, ką daryti, kur eiti, su kuo būti, ką palikti ir t.t.. Kai asmeniniuose santykiuose nustosite tikėtis, laukti ir reikalauti, nutiks daug malonių staigmenų.
Kai atsiras natūrali atjauta artimiesiems, dings noras juos perdarinėti. Suvoksite, kad meilė yra labai plati sąvoka, net jei kitas žmogus nesielgia pagal Jūsų įsivaizduojamą modelį.
Kai nustosite planuoti ir projektuoti tolyn į ateitį, pamatysite naujas galimybes, suvoksite, kad nereikia išvažiuoti į Indiją, palikti vyrą/žmoną ar išeiti iš darbo ir pan.. Visi šie pokyčiai įvyks reikiamu laiku, jei tai bus reikalinga
Jūsų sąmoningumo vystymuisi. Tuomet tai bus natūrali įvykių eiga. Suvoksite, jog viskas ko Jums reikia yra ŠALIA Jūsų, Jums nereikia pulti ieškoti laimės už jūrų marių.
Laimė kaip vedanti ranka, įdėjus atitinkamas pastangas, pati nuves ten, kur labiausiai reikia būti. Kai nustosite svajoti, bus gera tiesiog būti, svajonės pačios pildysis, jei to reikės ir bus Jums palanku.
Kai bus labai sunku, išmoksite tiesiog išbūti tą laiką, neslopinant savęs ir to kas vyksta aplinkui, nekils noras pabėgti, nekils tokių minčių kaip „na kada gi tai pasibaigs?“, „noriu numirti“ ir pan. Buvimas dabarties akimirkoje palengva taps natūralia Jūsų būtimi.
Kai džiaugsitės, tai džiaugsitės, kai pyksite, tai pyksite, bet daugiau taip stipriai nesitapatinsite su savo jausmais ar mintimis. Atsiras natūrali laisvė, gyvensite meilėje, tai nebus atsainus ar be atsakomybės gyvenimas.
Palaikysite natūralią santykių higieną, kiti žmonės daugiau nebus Jūsų blogos nuotaikos ar prasto elgesio šiukšlinės. Suvoksite, kad gyvenimo pakilimai ir nuosmukiai yra natūralus vyksmas, jie nebebus tokie aštrūs ir taip stipriai neįtakos Jūsų kaip anksčiau.
Esant pačiai kritiškiausiai gyvenimo situacijai, visada drąsiai kreipsitės pas savo srities specialistus, bet greičiausiai to neprireiks. Kai nesieksite nušvitimo, tapsite sąmoningesni. Kai pajusit baimę, drąsiai nersit į ją ir ji išgaruos.
Kai tapsite sąmoningesni, neakcentuosite to kitiems. Kai nubusite ar nušvisite, tiesiog gyvensite eilinį gyvenimą su visais jo pakilimais, nuosmukiais ir sunkumais. Netapsite geresniu žmogumi, paskui kurį seks minios, bet gyvensite gilioje ramybėje ir palaimoje, kad ir kas vyktų aplinkui.
Suvoksite, kad Jūsų galia kyla iš vidaus.
Kai išdrįsite TIK BŪTI, pilnai būti dabartinėje akimirkoje, neskubinsite gyvenimo įvykių, malonios patirtys pačios ateis į Jūsų gyvenimą. Pagal esamas aplinkybes tapsite įrankiu arba vykdytoju.
Suvoksite, kad pakeitus darbą, gyvenamą vietą, partnerį, šunį, automobilį ir pan. visur su savim nešiositės save. Įvairūs išoriniai pasikeitimai negali perkeisti tikrosios Jūsų esaties.
Kai tiesiog būsite, nesigręžiosite atgal, nesistengsite užbėgti įvykiams už akių. Kai nustosite rakinėti ir analizuoti praeitį, ieškoti problemos sprendimų praeituose gyvenimuose, pradėsite ieškoti būdų, ką galite padaryti dabar, prisiimsite atsakomybę už tai, kas šiuo metu vyksta ar jau įvyko.
Jums nereikės nusikapstyti iki Ievos ir Adomo, kad gautumėte atsakymus į degančius klausimus, kurie pateisintų Jūsų būtį. Jūs tapsite pačia būtimi, nes tai jau yra Jūsų duotybė nuo gimimo. Galu gale sutaupysite krūvą pinigų, kuriuos skiriate įvairiems mokymams.
Pasitikėkite savo vidine ramybe ir tyla. VERTA.
Kreipkitės drąsiai, jei norite peržvelgti esamą situaciją gimimo horoskopo ir Taro kortų dėlionės pagalba. Kalbėkite su manimi, jei norite išmokti priimti viską, taip, kaip yra.
Natūralu yra nesuprasti, kas vyksta, nežinoti kur ir pas ką kreiptis, kad atsirastų aiškumas ir palengvėjimas dūšioj. Visi esame tai patyrę ir dar patirsime daug kartų, skirsis tik prisirišimo stiprumo laipsnis. Vienas protingas žmogus pasakė, kad jei esi „čia ir dabar, esi su Dievu“.
Jei bijai dėl ateities, bijai to ko nėra, atsisakai būti su Dievu, prarandi pagalbą. Pabandom kartu surasti TĄ raktą į Jūsų vidinę tylą. Dauguma mūsų vaikystėje esame patyrę „jokio neveikimo“ akimirkų, kai laikas tiesiog išnykdavo.
Mes puikiai jas atsimenam, nes tuo metu patys ištirpdavom laike ir neturėjom jokių problemų. Nereikia nieko specialiai daryti, kad ir vėl aplankytų tokie potyriai.
Kai TAI atsitinka, tereikia laikytis tos akimirkos, negalvojant, kokia bus sekanti akimirka, sekantis žingsnis, sekantis veiksmas, neperkeliant savo dėmesio ar pojūčių į praeitį ar ateitį.
Tai sielą gydanti patirtis ir vienovė su aplinka.
Pabaigai noriu pridurti, kad TAI gali nutikti bet kur ir bet kada, tam nereikia sudaryti išskirtinių sąlygų ar atsiriboti nuo aplinkos. Grįžimą į save, savistabą galite praktikuoti kiekvienoje gyvenimo situacijoje.
Kai TAI įvyks, tai nebus Jūsų valioje, bet tai bus vienas didžiausių stebuklų Jūsų gyvenime. Galiu padrąsinti, kad tas stebuklas jau senai laukia, kada praversite duris, jis visada ten buvo ir bus, tiesiog tapkite Juo, DABAR.
