Apie (ne)sėkmę.

Supratau, kad neturiu „įprastos“ sėkmės istorijos. Neturiu pasakojimo, kad prieš tai gyvenau kankinančiai skausmingai, skendėjau skolose, niekaip negalėjau sukurti laimingų santykių ir t.t. Ir, kad dabar esu laimingai ištekėjusi, gyvenu savo svajonių name, dirbu svajonių darbą, keliauju po pasaulį ir įsigijau svajonių elektromobilį. Nes mano gyvenime viskas vyko kitaip nei įsivaizdavau ar norėjau. Nesvarbu, kaip stengiausi ar nesistengiau, ar gyvenau apatijoje. Anksčiau skaitydavau sėkmės istorijas, kurios baigdavosi laimingai kaip pasaka. Žūtbūt troškau to paties. Kaip groteskiškai pas mane viskas vykdavo atvirkščiai. Pravalų pravalai… Dabar man kaip žmogiškai būtybei smalsu, o kaip gyvenimas tęsėsi po skaitytų sėkmės istorijų “pabaigos”? Nes pabaigos nėra, kaip nėra ir pradžios.

 

Sėkme galėčiau pavadinti tai, kad aiškiai pamačiau savo gyvenimo kelią. Bet ar tai sėkmė? Tai veikiau šio ir praeitų gyvenimų įdirbiai. Tai stiprių egzistencinių krizių, kurias laikas nuo laiko patiriu, padarinys. Be šių išbandymų nematau savo sielos dvasinės raidos. Aiškus gyvenimo kelio pamatymas suteikė prasmę. Atsirado suvokimas, kaip tiksliai kreipti ir paskirstyti savo energiją. Atėjo aiškus neišvengiamybės pojūtis, kad teks praeiti šį kelią ir įgyvendinti, ką pamačiau. Stipriausiai į trasą įšokau tada, kai suvokiau, kad jokių atsarginių kelių nepasilieku ir net neketinu tam skirti net mažiausio energijos lašo. Neketinu įsileisti net pačios mažiausios abejonės. Griežtai nukapojau bet kokias vėl iš kažkur išlendančių kitų galimybių galvas. „Galimybių“ kilusių iš baimės ir nepasitikėjimo savo keliu. Nepasitikėjimu pačiu Gyvenimu.

Supratau, kad dauguma tų istorijų yra daugiau apie psichologinį darbą su savimi ir materialius jo padarinius, kurie po išėjimo iš kūno nebus tiek svarbūs. Nes tai laikina. Supratau, kad kai paliksiu šią žemę, svarbiausi bus dvasiniai nuopelnai, dvasios tvirtybė, besąlyginis atsidavimas Kūrėjui. Ką vis labiau ir labiau praktikuoju kasdieniame gyvenime. Įdomiausia, kad šie dalykai nematomi ir nepamatuojami. Galime palenktyniauti, kas įsigys geresnį automobilį ar atliks daugiau jogos pratimų. Bet čia ne lenktynės. Kai tik kyla mintis, kad jau dvasiškai užaugai, ateina naujas išbandymas. Ech kaip smagu vėl veidu kristi į purvą, nes jau tas pats, ne pirmas kartas… 🙂 Kaip gerai tie kritimai išdegina karmą ir sielą, panaikina prisirišimus ir stiprina atsidavimą bei dėkingumą Gyvenimui.

Dvasią stiprina gebėjimas atskirti laikinus ir amžinus dalykus, gebėjimas sieti savo sielą su pulsuojančiu Amžinybės Vandenynu…

Kurį laiką išvis nesupratau, ką čia veikiu, labai norėjau grįžti atgal iš kur atėjau. Dėl to labai kentėjau. Gyvenau su dideliu nepasitenkinimo jausmu, fiziškai jaučiau spaudimą krūtinės ir kaklo srityje. Tai tęsėsi ne vienerius metus. Per tą laiką Gyvenimas mane gerai išauklėjo. Gavau tai, kas man reikalinga pačiu tinkamiausiu laiku. Nes viskas yra tobulai sudėliota. Netobulas yra tik mano protas. Dabar į Gyvenimą žvelgiu paprasčiau – kad tik viską suspėčiau įgyvendinti šiame įsikūnyjime 🙂 Kai tik įgyvendinu vieną užduotį, jau pakeliui matau kitą. Ir taip važiuoju. Kasdieniame gyvenime vykdau įprastas pareigas (virtuvė, daržas, sodas, miškas ir t.t.) per daug neplanuodama į ateitį. Dabar priimu Gyvenimą tokį, koks jis yra ir atsiduodu jam visa savo siela. Šiek tiek tinkamo nusiteikimo ir konkrečių veiksmų, šiek tiek askezių ir režimo. Štai kas daro gyvenimą gražų. Paprasta žmogiška kasdienybė…

 KAIP TĄ KELIĄ PAMAČIAU?

Pirmiausia tai buvau gerai įsprausta į kampą. Taip jau įprasta mano gyvenime, kad laikas nuo laiko tenka gyventi kario režimu (nieko nuostabaus Marsas su Jupiteriu kartu trečiame būste). Tada prisiminiau vieną paprastą pratimą. Kai nežinai, ką daryti, reikia įsivaizduoti tris kelius. Kiekvienas kelias – skirtingas variantas, ką galėtum toliau daryti. Tereikia ramios vietos, atsisėti, užsimerkti ir įsivaizduoti, kad stovi trijų kelių pradžioje. Eini pirmyn pasirinktu keliu ir stebi viską, kas aplink vyksta, įskaitant kelio dangą ir kur tas kelias nuveda ar nenuveda. Svarbu, kokie jausmai lydi. Galima įjungti ir kitus pojūčius (klausą, uoslę, lytėjimą). Taip išbandyti visus kelius. Gali būti, kad kuris nors kelias pasibaigs net neprasidėjęs. Pratimą galima pakartoti praėjus tam tikram laikui.

Ne paslaptis, kad astrologija susidomėjau vaikystėje. Praleidau daugybę valandų, analizuodama savo horoskopą. Išgyvenau didelę dvasinę krizę ir nusivylimą vakarų astrologija. Negavau atsakymų. Beprotiškas vidinis alkis nedavė ramybės dar daugybę metų. Reikėjo patirti ir išgyventi šią būseną. Kartą vėlyvo rudens dieną prisiminiau ir atlikau aukščiau aprašytą pratimą. Tai ką pamačiau, buvo labai aišku ir konkretu. Nukapojau galvas visoms baimėms ir kitoms galimybėms. Kurį laiką gana stipriai laikiausi režimo ir askezių. Griežtai atsisakiau galvoti apie savo finansinę padėtį amžiams. Supratau, kad jei darysiu savo darbą, manimi bus pasirūpinta. Sutelkiau visą savo psichinę, dvasinę ir fizinę energiją į tą kelią, kurį taip aiškiai išvydau. Va tada ir prasidėjo… ir tęsiasi. 😀

Bet ar tai sėkmės istorija?

Jei reiktų išvardinti tris sėkmės faktorius savo gyvenime, tai būtų:

  • Bhagavad Gita perskaitymas
  • Mokytojo atsiradimas
  • Drąsa eiti savo Gyvenimo keliu “va bank”

Ar astrologija buvo mano svajonių darbas? Ne. Tai kelias, kurio mažiausiai tikėjausi, bet kuriam ketinu atiduoti visą save. Neišvengiamybė. Dabar valandų valandas skiriu mokslams, konsultacijoms ir savo horoskopo analizei. Astrologija mane nuvedė prie senųjų raštų, užrašytų sanskrito kalba, suteikė prieigą geriau pažinti pirminį Visatos Šaltinį.

Linkiu visiems eiti Savo Gyvenimu Keliu drąsiai ir užtikrintai.

Gyvenimo kelias užfiksuotas tą akimirką, kai pirmą kartą įkvėpėme oro (pranos). Tai asmeninis gimimo horoskopas. Bet paradoksas tame, kad dažnai nenorime jo pažinti ir priimti. Besimokydama valandų valandas praleidžiu prie savo ir klientų horoskopų, kad išmokčiau lengviau įminti tą gyvenimo kelio algoritmą. Asmeninė patirtis baksnoja į tai, kokia žiopla buvau, kaip troškau to, kas man neskirta. Neturėjau dėkingumo ir net menkiausio noro suprasti, kokias dovanas atsinešiau.

Pabaigai pacituosiu eilutę iš Mandūkja upanišados (Vertimas Audrius Beinorius, Mandūkja 8-12):

“Taigi garsmuo AUM – Atmanas. Kas žino tai, per save pati į Patį save patenka“.

Vadinasi, reikia pažinti Atmaną (Aukštesnįjį Aš) ir gyvenimo kelias išsiskleis. Beliks tik pasisemti drąsos ir stiprybės iš Savęs juo eiti, priimti visus iššūkius. Labiausiai gyvenimo kelią (horoskopą) keičia mūsų požiūris ir nusistatymas.