Per vieną pamoką mokytojas pasakė: „leisk gyvenimui vesti tave, bet ne tu vesk gyvenimą“ (let the life lead you not you lead the life), ir dar du kartus pakartojo "accept it, accept it" (priimk tai, priimk tai).
Mano vertimas iš anglų kalbos labai jau tiesioginis ir pats išsireiškimas išimtas iš konteksto. Bet manau supratote teisingai. Turime leisti pačiam gyvenimui rodyti mums kelią, bet ne patys nurodinėti gyvenimui, kokiu keliu mus vesti.
Kadangi tai buvo kundalini jogos pamoka, tai reikėtų suprasti jogos filosofijos kontekste. Kita vertus jogos filosofija yra gyvenimo būdas, skirtas pažinti aukščiausią tikrovę - Tiesą.
Kad pažintume Tiesą (visą apimantį Dievo aspektą - Absoliutą), turime sustabdyti proto polinkį svyruoti ir nustoti daryti spaudimą Gyvenimo Jėgai, kaip turi ar neturi būti.
Didžiausi proto spąstai ir iš to sekantis amžinas užstrigimas yra:
- iš visų jėgų daryti spaudimą tam, ko negalime pakeisti;
- bet kokią kaina turėti tai, ko neturime;
- nuolat klaidžioti po praeitį ar ateitį.
Kuomet būdami čia ir dabar bandome suvaldyti, kas ne mūsų jėgoms pakeisti. Kuomet esame prisirišę ir kenčiame, kad neturime to ir ano. Kuomet gyvename praeitimi ir ateitimi. Visa tai yra užstrigimas. Ir pats Gyvenimas tai mums rodo.
Žiniasklaida ir formuojama socialinė vakarietiška santvarka daro viską, kad neturėtume asmeninės galios pagal pirmus tris mano paminėtus punktus. Dar būtinai reikia daug vartoti ir ne pagal savo galimybes (paskolos ir pan.).
Tuomet nuolat gąsdinama ateitimi, kuri dar neegzistuoja. Beprotiški įstatymai, nauji mokesčiai, miškų kirtimas ir t.t. - pagrindinės naujienos. Būkime adekvatūs: ten, kur galime keisti ir net daryti spaudimą, privalome veikti ir pagal savo prigimtį.
Pvz.: apginti miškus, jei esame pagal prigimtį labai visuomeniški ir turime tam vidinių resursų. Čia auksinė taisyklė.
Kiek dar eikvosime save tam, ko tikrai negalime pakeisti? Tai ypač galioja ir asmeniniams meilės bei šeimos/giminės santykiams.
Blogiausia, kad dėl užstrigimo nematome ir nenorime matyti, kurioje vietoje mums dega žalia šviesa. Kai esame užstrigę, esame silpni, negauname atsakymų ir sukamės kaip voverės rate.
Tam, kad atgautume savo galią, turime atstrigti Ir daryti įtaką ten, kur mums dega žalia šviesa:
- dirbti daug su savimi;
- priimti ir jausti dėkingumą - tai visada turime su savimi;
- būti Tikrovėje, nesvarbu kas vyksta.
Pirma turime daug dirbti su savimi, bet ne savo darbe. Čia slypi TIKROS SĖKMĖS paslaptis. Bet žmonės daro atvirkščiai - visiškai praranda save darbe, nes reikia išgyventi ir tai suprantama.
Bet jei pralaušime savo sustabarėjusį charakterį, prasiplėšime akių ir ausų valkčius, išsirankiosime sliekus iš savo galvos ir, (jiedrištvaj rogės:), tapsime išties kilniu Žmogumi iš didžiosios raidės, būsime sėkmingi. Tada ir darbas bus kitoks.
O jei dar turėsime savo dvasinę sadhaną, kur atiduosime VISĄ SAVE, išdeginsime visus savo nešvarumus. Kaip man mokytojas sakydavo „tapas“ (dvasinis įkarštis), reiškia, kad tu pats degini save. Užkuri vidinę ugnį, atlieki savo dvasinę sadhaną ir pats save išgrynini.
Kaina? 0,00 centų! Ir svarbiausia - nemokamas parakas yra mūsų viduje, bet padegti turime jį patys.
Aišku, pradžioje reikalingos žinios ir mokytojas. Na ir taip vadinama dakšina mokytojui, knygoms, kursams ar pan.
Grįžtant prie dvasinio virsmo, leidimo gyvenimui vesti ir tai priimti, reiškia tiesioginę dvasinę patirtį virš įprasto proto ir intelekto suvokimo. Be pasidavimo, atsidavimo ir priėmimo, tai neįmanoma.
Kuo daugiau atsiduosime, tuo daugiau gausime...
(Čia irgi mano mokytojo pastebėjimas iš patirtos tikrovės).
